Dianos Zviedrienės tapybos darbų paroda

Kviečiame aplankyti dailininkės Dianos Zviedrienės meno parodą „Traktorių portretai arba ironiškasis Lietuvos romantizmas“, kuri eksponuojama Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos bibliotekoje (Studentų g. 11-235 k., Akademija).

Diana Zviedrienė gimė prieš penkiasdešimt metų mažame Obelių miestelyje Rokiškio rajone. Jos vaikystė prabėgo senelių gryčioje miestelio pakraštyje, kur prasidėjo vaiko akiai neaprėpiami laukai, po kuriuos nuolat burzgė mėlyni gražuoliai traktoriai – taip arti, ir kartu tokie tolimi, nes niekas neleido bėgti į laukus pas juos. Bet buvo galima išprašyti, kad senelis nupirktų žaislinių traktorių, su kuriais buvo galima žaisti, kol mama darbe, nes ji nesuprato meilės traktoriams. Vėliau traktorių vizija ilgam laikui išbluko, nes reikėjo mokytis. Po to reikėjo auginti vaikus. Finale įgyti trys aukštieji universitetiniai išsilavinimai (trys bakalauro laipsniai – filosofijos, dailės pedagogikos bei teisės, ir vienas magistro – filosofijos), užauginti ir likę mokytis bei dirbti Lietuvoje du vaikai, nutapyta daugybė paveikslų. Kiekvienais metais Diana rengia po kelias personalines parodas, dalyvauja jungtinėse keleto autorių parodose tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, mėgsta dalyvauti pleneruose, nes naujose vietose galima prisirinkti naujų įspūdžių bei idėjų naujiems paveikslams.

Tapytojos ir filosofės Dianos Zviedrienės paroda „Traktorių portretai arba ironiškasis Lietuvos romantizmas“ atveria naujus horizontus jos kūryboje.

Ironiškojo romantizmo sąvoką, apibudindamas Dianos tapybą, pasiūlė Lietuvos tapytojas ir kuratorius Linas Liandzbergis. Kaip mes galime suprasti šią sąvoką? Meno istorijoje ir filosofijoje tiek ironijos, tiek romantizmo sampratose randame jų pamatinį bendrumą – laisvę nuo įprastos tikrovės bei maištą prieš įvairias konvencijas. Subjektas (žmogus, individas) po ironijos kauke slepiasi tada, kai jame užgimsta poreikis naikinti sena ir kurti nauja. Ironija yra tarsi tarpinė būsena tarp senos tikrovės ir būsimų ateities galimybių. Subjektas neigia sena ir tuo neigimu sunaikina esamą tikroviškumą. Tokiu būdu jam atsiveria neribotų galimybių erdvė – pasaulis, kuriame potencialiai galima viskas, nes dar niekas iš tų galimybių nėra realizuota.

Romantizmas kaip filosofija ir kaip meno kryptis yra tarsi modernybės epochos šauklys, sudaręs galimybę kitaip pažiūrėti į dailės kūrinio paskirtį, suteikęs laisvę filosofui ir menininkui rinktis tokią tikrovę, kuri jam atrodo tinkamiausia, kurti tokį kūrinį, kuris laužo nusistovėjusias dogmas. Ironija čia tampa romantizmo įrankiu. Ką mes galime vadinti romantizmu pomodernybės laikais? Lygiai tą patį, kaip ir XIX a. – seno griovimą ir naujų galimybių paiešką. Ką galime vadinti ironija? Lygiai tą patį, ką ironija laikė danų filosofas S.Kierkegaardas – subjekto atsiradimą anapus visuotinio supratimo, ko nors pasakymą nieko nepasakant, žengimą į paradokso sferą.

Trumpai tariant – jeigu paklausite autorės: „Kodėl traktoriai?“, ji jums atsakys: „Todėl, kad galiu“.